Viskas panašėja į tirštą peizažą, kokią karštą Afrikos dieną, kai viskas, atrodo, pakimba ore.
Ir tada nežinau, kodėl, bet man šovė mintis, kad reikia visa tai nutraukti, tiesiog privalau pasakyti stop šiam tirštam pokalbiui, per kurį vis tiek nieko negirdžiu.
O pro šitą langą matosi tokia panorama, kaip matydavosi kitoje,
mano be galo mylimoje vietoje. Tada juokaudavom, kad jei aš gyvenčiau aukštai,
galėtume mėginti susimojuoti. Ir aš stebiu tą kvapą gniaužiantį vaizdą,
galvoju, kad labiausiai liūdėti turėčiau dėl to, kad iš mano kambario toks
nesimato.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą